Šarūnas Surblys

Piešimas
Estampai
Eskizai
Piešimo studija

Biografija
Publikacijos
Parodos

+37062029139
sarunas@surblys.lt

Konfliktai. Pokalbis su grafikais Karoliu Strautnieku ir Šarūnu Surbliu. Gerda Paliušytė ir Monika Lipšic. 2010-08-02

Neseniai pasibaigė jaunų grafikų Karolio Strautnieko ir Šarūno Surblio paroda Gedimino pr. 27 (dabartinė „Fluxus ministerija“) rūsyje. Parodoje ilgu pavadinimu „Prisistatymas arba linija, dėmė, tonas, faktūra, niuansas, kontrastas, judesys, pozicija, seka, schema, chaosas, ritmas, santykis, momentas, sterilumas, dermė, pusiausvyra, principas, subtilumas, grubumas, motyvas, atmosfera, kadras, stabilumas, plastika, erdvė, gylis, žmogus, fragmentiškumas, nebaigtumas, abstrakcija...“ menininkai rodė darbus, sukurtus studijuojant Vilniaus dailės akademijoje.

Kiek pavėluotai menininkus kalbina Gerda Paliušytė ir Monika Lipšic.

Pavadinote parodą „Prisistatymu“, kokią Jūs tam teikiate reikšmę? Ši paroda maža ar didelė?

Karolis. Išlaukėm, nebandėm „forsuoti“. Jaučiu, kad ši paroda buvo labai laiku, sukaupėme daug darbų iš pastarųjų trejų metų, jie patys prašėsi parodomi. Pirmoji paroda, darbai įvairūs, iš skirtingų laikotarpių, norėjome parodyti ne tik estampą, bet ir piešimą, iliustracijas...Visa tai paprasčiau įvardinti tiesiog kaip prisistatymą.

O karštis netrukdo kūrybai?

Šarūnas. Trukdo. Man vasarą apskritai nesinori kurti, nes kūryba man kaip sezonas – ruduo, žiema, pavasaris. Kai šalta, sėdi namie tamsiam kambary ir užsidaręs kuri, koncentruojiesi.

Tad tvarkaraštis kaip mokykloje – vasarą ilsitės, mokslo metais dirbat.

Karolis. Mes teisingi studentai.

Patys save įvardinate grafikais, ką Jūs akcentuojate vertindami grafiką?

Karolis. Į kokį kontekstą tave įmeta tas darbas.

Šarūnas. Natūralumą, paprastumą, estetinį poveikį, idėją, santykį su darbu ir taip toliau – yra daug dalykų.

Karolis. Labai daug.

Tad Jūs vertinate grafiką formaliaisiais kriterijais?

Šarūnas. Kodėl? Anksčiau, dar ir prieš metus, aš žiūrėdavau į darbus ir galvojau, kad Lietuvos grafika labai stipri ir vertindavau sudėtingas kompozicijas ir pan., o dabar tos pačios kompozicijos ir kiti formalūs elementai atrodo pagrindinis trukdis – Lietuva negali išsivaduoti iš tam tikrų dogmų. Formalūs elementai dažnai trukdo grafikai.

Karolis. Patys tai savo kailiu patyrėme, porą metų „sėdėjome formalizme“. Dabar nereiškia, kad ištrūkom, bet tiesiog jaučiausi suvaržytas, atrodė, kad darbas – tai vos ne figūra žmogaus, kažkoks objektas, dar kas nors, sudedi į tą darbą viską, ir tada toną, nuo balto iki 100% juodo, ir kuo daugiau toniukų, bet iš tiesų taip nėra, taip neturėtų būti. Aš šiais metais pradėjau daryti visai kažką kito, nei anksčiau. Įlindau į dirbtinę erdvę, kuriu struktūras, noriu vizualumo.

Bet Pilies gatvėje Vilniuje juk parduodami paveikslai, kurie irgi tave veikia vizualiai?

Šarūnas. Aš susinervinu, pavyzdžiui, toks ir veikimas.



Tuomet apie kokį žiūrovą Jūs kalbate? Apie žiūrovą, turintį meninį išsilavinimą, kurį veiktų Jūsų pasiekiamas vizualumas?

Karolis. Ne, aš – „ne“.

Šarūnas. Aš – „taip“.

Gerai, pradėkime nuo “ne”. Tu sakai, kad nori sukurti tokį vizualumą, išsivadavęs iš struktūrų, jog aš atėjusi jį iškart suvokčiau?

Karolis. Nebūtinai suvoki. Jis tave „užkabina“, arba ne.

Bet tuomet ką „užkabina“? Vadinasi, tu apeliuoji į tam tikrą žiūrovą.

Karolis. Čia mes „užkabinom“ tik viso to paviršių. Nesinori darbui sukurti dar vienos medijos, kuri į žiūrovą pumpuotų kažką papildomo – siužetą, konfliktą, informaciją, kontekstą; norėjosi tiesiog vizualiai, plastiškai paveikaus darbo, kuris jam užsifiksuotų, ir gal būt jau paskui jam kažką perduotų.

Bet vizualumas ir plastika jau savaime perteikia konfliktus ir istorijas, kad ir istoriją pačioje meninėje kalboje.

Karolis. Taip, bet aš nenoriu kurti dar vienos karštos pumpuojančios medijos.

Šarūnas. Atrodo, apie skirtingus dalykus šnekate.

Man įdomu, kaip suvoki vizualumą, kuris turi priblokšti. Ką priblokšti? Tada pagalvoji apie kokį Rothko, kurio darbuose veikia spalvos, jų deriniai, tai žavi, ir jo kūryba asocijuojama su tam tikru šventumu. Akys kuria asociacijas, tiems, kas suvokia tokią meninę/modernistinę kalbą. Grįžtant nuo pradžių. Šarūnai, sakei, kad Tau svarbus išsilavinęs žiūrovas?

Šarūnas. Man atrodo, kad grafika apeliuoja į išsilavinusį žiūrovą. Kaip mano dėstytojas sakė: „estampas skirtas šio dalyko specialistams“. Mano darbai, kaip, pavyzdžiui, darbas su švytuokle, – abstraktūs, ir paprastam žmogui gali pasirodyti neprofesionalūs. Tai išsilavinimo reikalaujantys darbai.

Kokias sąsajas žiūrovui reikėtų atrasti tarp kokybiškos formalios raiškos ir turinio?

Karolis. Idėja iš esmės yra nemateriali. Mes turim daug idėjų ir toliau sėdim čia. Mes turim plokštę, studijuojam grafiką, tai ir darom. Plokštė turi suvaržymų, bet mes esame toje pačioje plokštėje, mes neišeinam už jos ribų, mes dirbame su ja.

Ir vis dėlto, ar šiuo atveju svarbu, kad jūs naudojate grafikos techniką? Ar tai svarbu tam, ką darote, ar tai galėtumėte išreikšti kitomis technikomis?

Šarūnas. Svarbu. Pati estampo technika turi savo magiją. Turi savo šiltumą ir natūralumą, kuris būdingas būtent jai. Kaip tapyba turi savo potėpį ar kitą raišką, taip ir čia galioja saviti stebuklai.

Ar nemanote, jog dabartiniame kontekste problemos, kurias Jūs sprendžiate, išsivalymas nuo iliustratyvumo ir panašiai, jau praradusios svorį ir aktualumą? Apie significant form rašė jau Clive‘as Bell‘as XX amžiaus pradžioje.

Šarūnas. Žmonės pasako daugiausia, likdami savimi. Nieko blogo, jog kažkas kažkur yra jau padaręs, visada taip bus. Kai „švytuoklės principą“ gyniausi akademijoj, man sakė, kad tokių darbų jau yra padaryta ir toje pačioje akademijoje, ir grafikoje apskritai, tačiau tai mano individualus santykis.

Bet pasiskaitę knygų, pasivartę darbų, rastumėte atsakymus į savo klausimus – ar būtų įdomu jų dar vis ieškoti?

Karolis. Ar tikrai rastume?

Kitas klausimas, ar matote save Lietuvos ar pasaulio meno rinkoje ir į kokią nišą orientuojatės? Kalbame ne tik apie išgyvenimą, bet ir apie tai, jog kiekvienas menininkas kuria ir funkcionuoja, užima tam tikrą vietą...

Šarūnas. Kadangi labai mėgstu saugumą ir esu toks žmogus, kuris nori nuo-iki susikurti viską aplink save saugiai, labai aiškiai esu nusistatęs rėmus, ko aš noriu, kokia ta mano rinka. Noriu dirbti saugų darbą, kur gaučiau nors ir minimumą, bet grįžęs namo galėčiau kurti, o rinka būtų Lietuvos, Skandinavijos ir Vokietijos – ten norėčiau rengti pagrindines parodas. Aš viską susidėliojęs konkrečiai.

Karolis. Galbūt su Šarūnu atidarysime kokią grafikos mokyklą (šypsosi).

Ar turite autoritetus?

Šarūnas. Yra žmonių Lietuvoje, kurių kūryba man atrodo natūrali, paprasta – tai dalykai, kurie mane žavi. Man patinka Matas Dūda.

Karolis. Man patinka daug asmenybių – Europos, pasaulio mastu. Neatsimenu pavardžių...

Karoli, ką galvoja žmogus nuolat pametinėjantis galvą?

Karolis. Gal jis apatikas? Na, man, pavyzdžiui, sunku dabar įsilieti į interviu, man nusispjaut iš esmės. Turbūt aš ir esu tas žmogus be galvos.

Kokius konfliktus sprendžiate savo kūryboje?

Šarūnas. Konfliktas mano kūryboje – tai tradicijos derinimas su visai kuo nors kitu. Dažnai atsisėdu prie plokštės, pradedu raižyti, nusibosta, plokštę metu į sieną ir įvyksta konfliktas „per visus galus“.

Ar konfliktas – kūrybos variklis?

Karolis. Taip, manau, kad taip. Mes tikrai neprotestuojam prieš nieką. Tačiau gal yra emociniai, asmenybės konfliktai.

Bet konfliktas tai nebūtinai protestas, jis gali būti ir problema. Gali būti tarp tiesės ir kreivės. Konfliktas yra susijęs su klausimu. Užduodamas klausimą, keli konfliktą.

Karolis. Tuomet be konfliktų niekas nevyksta.

Ką darytumėte laimėję milijoną?

Šarūnas. Aš tai nusipirkčiau butuką, arba nepirkčiau, bet bandyčiau iš to milijono maksimaliai saugiai pragyventi kurį laiką.

Karolis. Man reikėtų laiko pagalvoti, ką su juo daryti.