Šarūnas Surblys

Piešimas
Estampai
Eskizai
Piešimo studija

Biografija
Publikacijos
Parodos

+37062029139
sarunas@surblys.lt

Gyvos tradicijos ir požiūrio kaita. Marija Gabrielė Repšytė. 2009-02-10

Prieš pristatant galerijoje „Kairė – dešinė“ vykusią kasmetinę parodą „Estampas‘ 08”, norėčiau aptarti tris anksčiau surengtas ekspozicijas, kad būtų lengviau perprasti šiemetinės parodos ypatumus.

Prieš penketą metų Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Lietuvos grafika 2003”, be estampo, buvo eksponuojama knygų grafika, rankų darbo popieriaus kūriniai. Tokio pobūdžio parodoje, kurioje apžvelgiama platesnė lietuviškos grafikos erdvė, buvo plėtojamos konceptualumo idėjos, naujos technologijos – autoriniai bandymai, koliažo elementai, skaitmenininė spauda.

Tarptautiniame projekte „Džiazuojantis estampas“ 2004 m. organizatoriai skelbė, kad estampas privalo likti kūrinio pagrindu (priešingai nei Vilniaus grafikos meno centras), bet kitos technikos – fotografija, skaitmeninė spauda, video galėjo būti naudojamos kaip pagalbinės priemonės, praturtinančios tradicinę išraišką.

Estijoje 2007 m. vyko 14- oji Talino grafikos trienalė, kurioje Lietuvai atstovavo Kęstutis Grigaliūnas, Eglė Vertelkaitė. Didžiulėje parodoje eksponatų atranką lėmė koncepcija intriguojančiu pavadinimu „POLITICAL∕POETICAL“. Kaip teigė jos kuratoriai, ekspozicija buvo sutelkta ne į grafiką, bet į „grafišką“ požiūrį – piešinį, koliažą, estampą, video ir fotografijos meną, svarbiausia, kad poetinė kalba sietųsi su politinių aktualijų interpretacijomis. “Projecto para un Memorial „– tai Oscar Munoz video projekcija penkiuose ekranuose, kuriuose matomas performatyvus menininko piešimas tušu ant grindinio. Šiam Kolumbijos menininkui, užfiksavusiam per plietinį karą Kolumbijoje žuvusių arba dingusių žmonių portretus, ir atiteko trienalės Grand Prix.

Taigi, kiek daug kelių gali pasirinkti parodų kuratoriai, ieškodami vis kitokio estampo pristatymo visuomenei: tai plati grafikos samprata, nuo piešinio pieštuku iki video instaliacijos, estampo ribų praplėtimas kitų technikų, medžiagų pagalba, arba, kitas variantas – nusimesti šiuolaikinio meno šleifą ir propaguoti tradicines atspaudo formas.

Tarp parodos „Estampas‘ 08“ dalyvių pabrėžčiau tris skirtingus autorius – Rūtą Spelskytę, Eglę Vertelkaitę ir Šarūną Surblį. Du iš trijų – jaunųjų kartos atstovai: Šarūnas Surblys – ІІ kurso Vilniaus dailės akademijos studentas, Rūta Spelskytė – 2008 m. apsigynė VDA grafikos bakalauro diplomą. Tačiau kas gi ištikrųjų yra garsioji Eglė Vertelkaitė? Nenuilstanti grafikė, kai kurių iš parodoje dalyvavusių studentų dėstytoja, didžioji meninė įkvėpėja, tarptautinių parodų dalyvė (vienas iš paskutiniųjų svarbių menininkės tarptautinių pasirodymų – paroda kartu su Birute Zokaityte prestižiniame Čikagos kultūros centre – Chicago Cultural Center), projektų organizatorė, naujų technikų grafikos srities ieškojimų savanorė… Su šios menininkės vardu siejasi moteriškumo temos gvildenimai, M. Dushampo, C. Shermann, J.P.Witkino idėjų ir asmenybių interpretacijos, tradicinėmis ir mišriomis technikomis sukurti darbai, kontrastingi formatai. Kaip pokalbyje su Rita Mikučionyte yra sakiusi pati grafikė, kartais ją įkvepia paprasti žodžiai: „to swim, to fly, to drink, to lie, to smoke, to kiss, to die…“ .

Parodoje pristatytas E. Vertelkaitės darbas „Gatvė“ – rožinės gamos atspaudas, pasikartojantis kojų vaizdinys gatvės perėjoje. Tai dviejų motyvų sankirta, kaip ir pati gatvė, vienoje grafikos plokštėje – grafiškai tikslūs perėjos brūkšniai ir ją kertančių subjektų galūnės.

Šarūnas Surblys eksponavo triptiką „Paukštis“, atliktą sausa adata, oforto technika. „Arkos“ galerijoje surengtoje parodoje „Piešinys 2008“ debiutavęs grafikas tąkart pateikė akademinio piešimo stilistikos įtakotus darbus. Š.Surblys – Arūno Joniko ir Pauliaus Juškos mokinys, Vilniaus dailės akademijoje su kolegomis atgaivinantis domėjimąsi tradiciniu piešiniu, tiesiog prikeliantis jį iš numirusiųjų, taip pat nuosekliai besigilinantis į grafikos technikų įvairovę. Triptike „Paukštis“, suteikdamas vaizduojamam gyviui materialų ir pakankamai realistišką pavidalą, piešinio formą, trijuose atspauduose iš vienos plokštės autorius švariai ir skaidriai perkelia šį iš akinančios šviesos į visišką tamsą.

Pirmojo parodos „Estampas’08“ I – ojo laipsnio diplomo laimėtoja tapo Rūta Spelskytė; dėmesio susilaukė jos sausa adata atlikti darbai: „Senos pakrantė“, „Masių nesusikalbėjimas“, „Mechanizmo nr.1 veikimo schema“, „d‘Orsay muziejaus salė“. Ši paroda – pirmoji galimybė susipažinti su autore, ir toji patirtis tikrai maloni. Grafikės atspauduose neišvysite konservatyvumo, joje – laisvas štricho valdymas, būdingas darbo skaidymas į tris dalis, figūratyvo ir teksto/ženklų kombinacijos jungiamos į vieną darnią plastinę visumą. Internetiniame Rūtos Spelskytės „blogspot‘e“ radau šiuos žodžius, kurie asmeniški ir jautrūs, kaip ir pačios menininkės grafika:

skaičiai ir raidės, žodžiai, tarpai, klik
nauja eilutė, klik
atsimeni, tylėdami niekur nežiūrėjom berlyne ant stogo, pūtė
vėjas. vyšninis tabakas pasiliko pirštų odoje, klik
norėjom užkarauti pasaulį, o gal tik šaukti, bet nešaukėm


Šiemetinėje estampo parodoje dalyvavo ir daug kitų grafikų, bet nesusiviliojau apie juos rašyti, nes trys minėti menininkai atrodė stipriausi, papirko tiek vizualiosiomis paieškomis, tiek konceptualiomis potekstėmis, pranešimais.

Kęstutis Šapoka, rašydamas apie Eglės Kuckaitės parodą „Jie mane klonavo“, labai įžvalgiai apibūdina jos kolegę Eglę Vertelkaitę ir visą jos kartą (minėtoje parodoje jai atstovavo ir Kęstutis Girgaliūnas, Birutė Zokaitytė). Jis teigia, kad grafikai, skirtingai negu skulptoriai ar tapytojai, neskubėjo revizuoti ir griauti grafikos, o sugebėjo rasti išraiškos formas, konceptualiai artimas avangardistinėms to meto permainų nuotaikoms, iš esmės likdami grafikos raiškos lauke. Taigi, E. Vertelkaitės, jos kolegų ir mokinių kūryba bene geriausiai atspindi estampo parodų idėją, nes lieka ištikimi klasikinei estampo formai, kartu sukasi šiuolaikinių idėjų kontekste.

Tačiau svarbiausia, ne kuris menininkas kieno mokinys, ar darbas sukurtas paskaitų metu VDA, ar tai „šviežias“ 2008 m. diplominis. Svarbi parodos kuratorių požiūrio kaita į jos dalyvius – jaunus grafikus, tęsiančius senąsias estampo tradicijas, nesusiviliojančius kitų techniškai pažangių medijų galimybėmis, ieškančius tradicinio atspaudo savitumų ir gebančius jį išnaudoti. Ši paroda, be kita ko, tai ir jaunųjų menininkų įžengimas į „senųjų“ meistrų, gerai žinomų ir pripažintų mūsų grafikos padangėj, gretas.

Marija Gabrielė Repšytė


Literatūra ir menas / Dailėraštis, Nr. 6 (3223)