Šarūnas Surblys

Piešimas
Estampai
Eskizai
Piešimo studija

Biografija
Publikacijos
Parodos

+37062029139
sarunas@surblys.lt

Atsinaujinimo link: jaunųjų proveržis parodoje „Estampas 2009". Ona Gaidamavičiūtė. 2010-04-02.

radicinė kasmetinė „Estampo“ paroda – didelis ir svarbus lietuvių grafikos įvykis, ženklinantis ne tik nusistovėjusias šio meno tendencijas, bet ir atskleidžiantis naujas kryptis, pristatantis naujus, dar nepažįstamus kūrėjus ir raiškos būdus. Nors nuo parodos „Estampas 2009“ praėjo nemažai laiko, įdomu dar kartą atsigręžti į joje pristatytą grafikos įvairovę, apibendrinti parodos rezultatus.

Šiųmetė paroda buvo ypatinga tuo, kad joje nuskambėjo nemažai dar nežinomų grafikų vardų. Tai bene pirmoji „Estampo“ paroda, kurioje dalyvavo tiek daug grafiką Vilniaus dailės akademijoje studijuojančių bakalaurų (nuo pirmakursių iki ketvirto kurso studentų) ir magistrų, savotiška VDA Grafikos katedros (ir ne tik) studentų ir dėstytojų kūrinių manifestacija. Vis dėlto ne visi jie vienodo meninio lygio.

Metinės estampo parodos Vilniaus grafikos meno centre rengiamos nuo 1995 metų. Daugumoje ankstesnių estampo parodų vyravo viduriniosios ir vyresniosios kartos grafikų darbai, nebūdavo vienos vienijančios temos. Kaip pažymi Jurgita Armanavičiūtė, „ilgainiui išryškėjo, kad dauguma menininkų dalyvauja parodoje labiau iš inercijos, neturėdami ypatingų ambicijų bei tikslų, nekalbant apie parodos sumanytojų keliamą abstraktų, anksčiau ne kartą minėtą tendencijų ryškinimo siekį“.

Tiesa, būta mėginimų konceptualizuoti estampo parodas, pavyzdžiui, 2005 m. Laisvydės Šalčiūtės kuruota paroda „Koincidencija“: parodoje dalyvavo vos 16 grafikų, eksponuoti didelio formato estampai, tačiau ši praktika neprigijo.

Parodoje „Estampas 2009“ dalyvavo net 58 grafikai, kurie pristatė nuo vieno iki maždaug keturių darbų. Paroda eksponuota per tris galerijos sales. Tačiau ir stilistiškai, ir formato atžvilgiu šie darbai skiriasi. Dešinėje salėje eksponuoti nedidelių ir visai miniatiūrinių formatų, tradiciškesni estampai, kairėje – konceptualesni, o trečiajame aukšte – spalvingesni kūriniai. Sakyčiau, dešinės salės kompozicinė erdvė buvo kiek sausakimša. Miniatiūriniai darbai tarsi ištirpo didesnių formų sraute.

O dabar apie laimėtojus. Trečiakursis Šarūnas Surblys už kūrinį „Švytuoklės principas“ pelnė I laipsnio diplomą, Kęstutis Grigaliūnas – II laipsnio diplomą („Brangus Maxai Ernstai“, medžio raižinys), o III laipsnio diplomu apdovanotas VDA Grafikos katedros dėstytojas Giedrius Jonaitis („Du iš dviejų + klišė“, mišri technika). Itin įdomus pastarasis darbas – instaliacija: oforto technika atliktas jaunos moters portretas, už kurio slepiasi vario plokštė – atspaudo klišė, kuri tarsi votais dekoruota mažytėmis detalytėmis.

Iš VDA dėstytojų darbus pristatė kaip visada ironiškas Kęstutis Vasiliūnas („Taxi 3“, spalvotas medžio raižinys), iš oforto tamsumos mąsliai į kasdienybę žvelgiąs Matas Dūda („Tėvo plaktukas ir kiti“, „Knygrišio siaubas“, akvatinta, sausa adata), Marija Marcelionytė („Sužaisi?“, ofortas, sausa adata, akvatinta, minkštas lakas). Pasitelkusi spalvotus akvatintos tonus, M. Marcelionytė pasikartojančioms žmonių figūrėlėms suteikia žaismingumo.

Šarūno Surblio darbų serija, žyminti kintančią judančio objekto trajektoriją juodame fone, išsiskiria ypatingu konceptualumu, gal net savotišku meditatyvumu, kurį dar sustiprina videoprojektorius, padidinantis ir sukuriantis vaizdo vaizde efektą. Arūno Gelūno manymu, galima pastebėti šio darbo jungtį su eksperimentine fotografija, futurizmu. Ir ankstesni Š. Surblio darbai (pvz., praeitų metų „Estampo“ parodoje eksponuoti kūriniai) taip pat išsiskiria menine branda, konceptualumu. Beje, Š. Surblys buvo premijuotas ir parodoje „Estampas 2008“.

Parodoje nemažai kūrėjų apdovanoti ir spe­cialiais prizais, išskiriant vienas ar kitas svarbias kūrinių, menininkų braižo ypatybes. Pažvelkime į prizininkų estampus iš arčiau, ypatingą dėmesį kreipdami į konceptualios ir tradicinės (pirmiausia – formos, technikos prasme) grafikos raiškos takoskyrą.

Jaunoji grafikė Laura Grybkauskaitė pristatė keturis estampus („Gedimas“, „Profilaktika“; „Įsijunk“, „Programa“, sausa adata, mecotinta). Akivaizdu, kad ji meistriškai panaudoja ir baltos, ir užtamsintos estampo plokštumų galimybes, visur palikdama tuščios erdvės. Pirmuosiuose dviejuose „tamsiuose“ estampuose pagrindinis objektas – tuščia kėdė ir šviesokaitos žaidimai (tuo savotiškai primena Mato Dūdos kūrinius). Kituose dviejuose „šviesiuose“ estampuose, pasitelkus kaleidoskopišką mozaikišką kompoziciją, vaizduojami iš pažiūros nesusieti objektai, popkultūros elementai, moters motyvas, detalės (bateliai, kojos, telefono rageliai). Žvelgiant į „šviesiuosius“ darbus, susidaro įspūdis, kad ši menininkė – savotiška kamerinės moters tematikos grafikoje tęsėja (ją pradėjo Eglės Vertelkaitės, Lidos Dubauskienės, Eglės Kuckaitės, Birutės Zokaitytės karta).

Ypač įdomūs grafikės Ramintos Šumskytės, 2009 m. baigusios grafikos magistrantūrą (dip­lominis darbas – ofortų ciklas „Prasimanymai“, išsiskiriantis ekspresija, įtaigia judesio raiška), kūriniai, savotiški asambliažai (serija „Juodai“, ofortas, standiklis) – juodo fono kvadratėliuose išsišovusios išraiškingos žmonių galvos. Beje, R. Šumskytė yra baigusi animatorių kursus, dirbusi dailininke animatore, yra Kinematografininkų sąjungos narė.

Konceptualumu, mozaikine segmentine kompozicija dėmesį traukė taip pat magistrantės Rūtos Spelskytės ofortas „Clown is King“. Ir šios autorės kūriniai (pvz., eksponuoti parodoje „Human. Transhuman. Posthuman. Robot“) išsiskiria originalumu bei konceptualumu. Pa­rodoje „Estampas 2008“ už sausos adatos darbus „Senos pakrantė“, „Masių nesusikalbėjimas“, „Mechanizmo Nr. 1 veikimo principas“, „D’Orsay muziejaus salė“ R. Spelskytė buvo apdovanota pirmąja premija.

Konceptualumu akcentuojant, išgryninant vieną objektą išsiskiria ir E. Vertelkaitės estampai („Objektai. Kriauklė“, „Objektai. Staliukas“, „Objektai. Svarstyklės“, ofortas, mišri technika). Autorė nuolat žavi kūrybinės minties dinamiškumu, pomėgiu eksperimentuoti.

Saviti ir antrakursio grafikos magistranto Augusto Bidlausko („Įtakos I–II“, ofortas, mecotinta, sausa adata) darbai. Juose esama dekoratyvumo, stilizacijos elementų.

Konceptualumu ir savotiška paslaptimi, sap­no erdve dvelkia neseniai studijas baigusios Giedrės Mikulskaitės estampai („Neprisimenu“, „Jeigu ką“, fotopolimerinė graviūra). Įtaigiuose Kauno dailės fakulteto ketvirtakursės Linos Stanaitytės estampuose (iš ciklo „Nesusikalbėjimas“) ryškėja kaligrafiškos žmogaus figūros užuomazgos juodame fone.

Kaip visada, monumentalumu, ekspresyvia drąsa ir įtaiga džiugina Tado Gindrėno, Danutės Kairytės linoraižiniai. Stipriu idėjiniu pamatu, žaisminga ironija ir kūrybinė drąsa pasižymi Miglės Datkūnaitės kūrinys „Dedikacija Mikei Pūkuotukui ir L. Knysliukui“ (skaitmeninė spauda, linoraižinys) – raudoni „čiuožtukai“ atsisėsti su juodais atspaustais objektais: žmonių figūromis, žodžiais ir kt. Kameriškumas, žaismingumas būdingas Inesos Bačiuškaitės kūriniams („Mažųjų gyvenimai“, sausa adata), Evelinos Paukštytės žaismingai, spalvingai iliustracijai „Geltonoji zona“ ir spalvotam Vandos Padimanskaitės medžio raižiniui „Pasimatymas“.

Jūratės Rekevičiūtės („Lėlė viena namuose. Aš esu baubas“, autorinė technika), Žanetos Jasaitytės-Bessanovos („Be pavadinimo“, monotipija) estampuose vyrauja primityvistinių monumentalių formų rėksmingi žmogaus figūros atspaudai. Kūno vaizdinys pasitelkiamas ir Daivos Kairevičiūtės („Žydėjimas“, linoraižinys, piešinys), Lauros Guokės („Kūnas. Identifikacijos“, šilkografija) estampuose. Tik D. Kairevičiūtės kūrinyje kūnas stilizuotas, o L. Guokės – konceptualizuotas: pasitelkiama fotorealistinė maniera ir deformacija, tai kiek primena Franciso Bacono tapybą. Beje, L. Guokė – savito braižo grafikė, šiemet Šiaulių universitete bebaigianti magistro studijas.

Stilistiškai (popmenu ir fotorealizmu) giminingi ir Laisvydės Šalčiūtės („Annie Leibovitz & Susan Sontag“) bei Kristinos Norvilaitės („Mergaitė, kuri žiūri į jūrą“, „Mergaitė, kuri turi tėvus“, linoraižinys) raižiniai.

Kai kurios jaunosios kūrėjos – Daiva Gudelevičiūtė, Ugnė Karaliūtė, Milda Dainovskytė – idėjas perteikia pasitelkdamos tam tikras konstrukcijų (namo, kambario) detales. VDA Grafikos katedros pirmakursės M. Dainovskytės estampai („Rajonas I–II“, „Mokykla“, ofortas, akvatinta, sausa adata), kuriuose perteikiami miesto vaizdai, primena grafiko Lauryno Lyberio kūrybos motyvus.

Stiliaus požiūriu, „išplaukiančiomis“, abstrahuotomis formomis giminingi Arvydo Pakalkos („Bažnytėlė“, monotipija) ir VDA studentės Indrės Gečiauskaitės darbai („Eksperimento pasaulis“, skaitmeninė grafika). Ekspresyviomis, eskiziškomis formomis ir įtaiga pasižymi kauniečio ketvirtakursio Tado Šimkaus linoraižiniai („Džiazo muzikantai“).

„Estampo“ parodas būtų sunku įsivaizduoti be jų „senbuvių“ – Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės ir Nijolės Šaltenytės estampų...

Viduriniosios grafikų kartos atstovės Tatjanos Diščenko kūriniai įtaigūs, autorė lieka ištikima atpažįstamai individualiai stilistikai („Metafora“, ofortas, autorinė technika). Panašiai parodoje atrodė ir Taibės Chait darbai („Pradžių pradžia“, ofortas). Minimalistiškas, paveikias šilkografijas pristatė ir Valentinas Ajauskas („Srovė“, „Gyvenimas“).

Įsimenantys, tačiau su tam tikru saldumo užtaisu buvo Irinos Panaskovos („Metamor­phoses of sky“, skaitmeninė grafika) ir Vlado Lisaičio („Degantis vežimas“, spalvotas medžio raižinys) darbai.

VDA ketvirtakursio Edvino Špeto estampe „Šiukšliadėžės principas“ – šiek tiek įkyrokas linijų žaismas, paskandinantis formas, tačiau pati idėja vykusi, o jo bendrakursės Joanos Kairienės abstrakčių spalvinių dėmių ksilografija „Vanduo, kirpti, du“ primena tapybos darbą, tačiau neįtikina dėl spalvų ir linijų disharmonijos.

Vis dėlto kai kurie parodoje matyti jaunosios ir vidurinės kartos grafikų darbai pasižymi tam tikra estetine ir formos stagnacija, nuobodžiu, nekintančiu braižu. Neretai labai panašūs darbai keliauja iš parodos į parodą... Antai Daivos Gudelytės linoraižiniai „Klounų vakarėliai I–II“ beveik identiški praeitų metų parodoje eksponuotiems linoraižiniams „Spektaklio repeticija...“, „pablyškę“, nuobodoki Sigitos Dackevičiūtės estampai „Statistiniai subjektai“ (sausa adata, plastikas), „užsipurvinę“ nuo akvarelės potėpių Jolantos Sereikaitės mišrios technikos estampai „Nuo mados prie meno“. Ekspozicijoje pasigedome menine branda išsiskiriančių, aktyvių parodų dalyvių – XX a. paskutiniame dešimtmetyje debiutavusios grafikių kartos (Eglės Kuckaitės, Birutės Zokaitytės, Lidos Dubauskienės ir kt.) darbų, taip pat jaunųjų (pvz., Jolantos Mikulskytės, Jūratės Kemeklytės-Bagdonienės) ir vyresnių grafikių (Nijolės Vilutienės, Birutės Stančikaitės ir kt.) darbų.

Tarp jauniausių menininkų kūrinių ekspozicijoje vyravo tradicinės grafikos technikos, tarp vyresnių būta skaitmeninės grafikos darbų, kurie, deja, ne visada įtaigūs. Tačiau dominavo tradicinių giliaspaudės grafikos technikų – oforto, sausos adatos, mecotintos, akvatintos, sauso lako – kūriniai. Matyt, neatsitiktinai. Juk pirmųjų kursų studentai supažindinami su tradicinėmis technikomis. Spalviškai vyravo juodai balta grafika, juoda spalva pramaišiui su aitriais raudonumo tonais. Kiek mažiau populiarios buvo plokščiaspaudės grafikos technikos – linoraižiniai, medžio raižiniai. O itin technologiškai sudėtingų estampų – šilkografijų – vos vienas kitas pavyzdys.

Kyla klausimas, ko daugiau parodoje „Estampas 2009“ – figūratyvo ar abstrakcijos, konceptualumo ar tradicinės raiškos? Tikriausiai apylygiai. Visgi konceptualumas kokybės atžvilgiu nurungia tradicinę raišką. Peržvelgus visą parodą akivaizdu, kad ypač populiarios segmentinės kompozicijos, įvairios analogiško ar panašaus vaizdo modifikacijos (Š. Surblys, R. Spelskytė, R. Šumskytė, M. Marcelionytė, Inga Dargužytė, Neringa Žukauskaitė, E. K. Kriaučiūnaitė, I. Bačiuškaitė, Urtė Balčaitė, Viktorija Rumiancevaitė, Simona Simaškevičiūtė). Veikiausiai tokia kompozicija padeda konceptualizuoti vaizdą.

Sakyčiau, ši paroda – eksperimentinio pobūdžio, tačiau, nepaisant kai kurių trūkumų, pavykusi. Džiugu, kad nuo pat pirmųjų kursų studentai pradedami pratinti prie parodų – tai atveria galimybę lavinti meninį skonį ir tobulėti. Norėtųsi, kad ir kiek vyresnės kartos grafikai į kūrybą žvelgtų kaip į nuolatinę atsinaujinimo, naujų raiškos galimybių erdvę.